Šiek tiek apie miško terapiją ir mūsų buvimą gamtoje

Valakampių socialinių paslaugų namai įsikūrę Valakampiuose – nuostabios gamtos apsuptyje. Tik atsibudus mūsų gyventojai gali pamatyti medžius, išgirsti ir pastebėti netoli skraidančius paukščius, o kartais net  pamatyti prabėgančią stirną ar zuikį. Visiems smagu, kai tik išėjus iš kiemo greta esančiame miške galima nusiskinti žemuogę ar mėlynę. 

              Pasaulyje egzistuoja miško terapija, kurios pradininkai japonai, siekė padėti labai daug ir intensyviai dirbantiems žmonėms atstatyti savo jėgas ir darbingumą. Miško terapijos instituto tinklapyje (rhttps://foresttherapyinstitute.com/what-is-forest-bathing-and-forest-therapy/) rašoma, kad ,,Šinrin-Yoku arba ,,miško maudynės“ yra praktika, kuri atsirado Japonijoje 1982 m. kaip nacionalinės sveikatos programos, skirtos sumažinti gyventojų streso lygį, dalis. Miško terapija yra ,,miško maudynių“ kaip gamta paremtos intervencijos praktinis įgyvendinimas nukreiptas į konkrečius psichinės ir fizinės sveikatos sunkumus. Miško terapija grindžiama jutiminio ryšio „miško maudynės“ praktika ir panardina jusles į miško atmosferą. Ja siekiama sustiprinti socialinius ryšius ir padidinti socialinį kapitalą, kad būtų palengvinta įtrauktis. Stiprėjant ryšiui su gamtos pasauliu, vėl atgaunamas grožio, nuostabos, baimės ir smalsumo jausmas, nuraminamos mūsų smegenys ir nervų sistema. Mažėja streso lygis ir stiprėja imuninė sistema.“

              Mes neturime miško terapeutų, bet miško teikiama gėrį jaučiame ir vertiname.

              Karantino dėl COVID-19 metu, kai gyventojai negalėjo išvykti iš įstaigos teritorijos ir laikėsi fizinės distancijos, buvimas kieme ir pasivaikščiojimai šalia esančiame miške buvo viena iš geriausių pramogų.  

              Apie buvimą miške, parkuose, prie upės, pasivaikščiojimus, nutariau pasikalbėti su įstaigos darbuotojais ir gyventojais. Įdomu buvo sužinoti, kaip gyventojai ir darbuotojai jaučiasi laiką leisdami gamtoje ir kokią naudą jiems tai teikia.

              Klausiau gyventojų ir darbuotojų: ,,Ar patinka būti gamtoje? Kaip jaučiatės miške, prie upės? Kokios emocijos, kokie jausmai kyla? Kaip dažnai būnate miške? Kas domina, ką labiausiai mėgstate veikti būdami gamtoje?“

              Gyventoja Kristina: ,,Patinka nueiti į mišką. Labiausiai patinka grybai, uogos ir lauko gėlės. Mano nuotaika gera, kai nueinu į mišką. Miške galvoju apie mišką. Miškas didelis, labai gražus, noriu palinkėti jam sėkmės“.

              Gyventoja Danguolė: ,Aš į mišką neinu, važiuoju į parkus. Parkai patinka. Ypač Belmonto parkas patiko. Labai graži upė teka… medžiai…Ten Vilnelė teka, kriokliai bėga. Labai, labai patiko man. Buvom Pelėdų parke. Ten irgi labai gražu. Ten paukščių matėm, pelėdą. Labai gerai parke, tikrai galima pavaikščioti. Vingio parke irgi labai nieko. Daug medžių, gėlių matėme. Buvom Kaune, zoologijos sode, daug gyvūnų matėme. Parkuose gerai…“

              Gyventoja Jefrosinija: ,,Patinka eiti į mišką, patinka gėlės. Nuotaika gera, kai einu į mišką. Gėlių gražių miške yra. Ramunėlės…Su darbuotojais einu į mišką. Gera pasivaikščioti.“

              Užimtumo specialistės Viktorija Kuodytė, Ieva Gerliakaitė: ,,Gamtoje vaikštome kiekvieną dieną. Tai metas, kurio laukia ir gyventojai, ir darbuotojai. Ramiai, lėtai eidami per mišką galime atsipalaiduoti, nusiraminti, išvalyti mintis nuo kasdienių rūpesčių. Kitas miško terapijos metodas – medžių apsikabinimas. Dalį gyventojų teigiamai paveikia ir nuramina kelioms minutėms apsikabinti medžio kamieną. Miške gausu džiuginančių staigmenų ir įdomybių. Kartu su gyventojais stebime kiek per naktį ūgtelėjo grybai, kiek sunoko uogos, susipažįstame su augmenija. Kartais pamatome gyvūnų. Kiekvieno gyventojo santykis su miško aplinka skirtingas: kai kurie eina nusiskinti šviežią puokštę gėlių, kai kurie mėgsta uogauti, kitiems didelį įspūdį daro grybai. Taip pat, miško atmosfera ir ramus pasivaikščiojimas suteikia terpę kokybiškiems pokalbiams tarp gyventojų ir darbuotojų. Šnekamės apie dienos įvykius, emocijas, gyvenimą ir svajones.“

              Vyr. bendrosios praktikos slaugytoja Edita Bazarauskienė: „Gamta- vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas“ – J. V. Gėtė.

              Ieškodami įkvėpimo, prasmės, norėdami išgirsti atsakymus, kai reikia paguodos ir palaikymo, kai pritrūksta jėgų, kai skausmas aptemdo protą ir viskas atrodo beviltiška, kai regi tik pilką pasaulį ir nežinai ką daryti toliau, imi į rankas Gamtos knygą. Verti jos pirmąjį puslapį ir pajunti, kad esi tos knygos dalis. Nuostabi, galinga, užburianti, kartais mįslinga, kupina įvairių spalvų ir gilių emocijų knyga. Ir jau apimtas smalsumo, nekantrauji patekti į antrąjį knygos puslapį. Tai atradimų ir smagių akimirkų puslapis, kai pradedi grožėtis rausvai žalios spalvos augalų lapeliais, tyro žydrumo dangumi su pasakiškais debesėliais, kai iš nuostabos sustoji pamačius įspūdingą grožį vikrių drugelių arba išgirsti Dieviškai gražią melodiją, kurios kūrėjai yra bičiuliai- paukščiai. Tuomet atsiranda noras skristi… Skristi į pasaką, kurioje bus galima pasinerti į stebuklingo ežero glėbį, užuosti nepakartojimą gėlių kvapą ir pajusti kupiną meilės ir šilumos galingą ąžuolo ar kito medžio šakų apkabinimą. Ramu ir saugu, šilta ir šviesu… Tobula pasaka, iš kurios grįžti pailsėjęs, atradęs jėgų, išgirdęs atsakymus, sulaukęs palaikymo ir supratimo, numalšinęs skausmą ir atradęs viltį. Viltį gyventi, kurti, keisti, atrasti, turėti ir nepalesti…

Gyvenimas nuostabus, o Gamtos knyga yra be galo galinga….O kas gi kitame knygos puslapyje ? Tai paslaptis… Gamtos paslaptis, kurią dar turėsime atskleisti.

              Įstaigos gyventojai gyvena gamtos apsuptyje, kur miško kvėpavimas jaučiamas kasdien. Gyventojai dalyvauja relaksacijos bei sveikatinamo užsiėmimuose, mėgaujasi pasivaikščiojimais prie upės, kur visada galima palikti nuoskaudas ir liūdesį, o atrasti džiaugsmą ir laimę. Namo grįžta su šypsenomis, kartais truputi pavargę, bet visada laimingi.

Gamta didina laimės pojūtį, slopina agresiją, aktyvumo bei dėmesio sutrikimus, mažina kraujo spaudimą, stiprina imuninę sistemą. Viena gyventoja puikiai suvaldo savo nerimą einant pasivaikščioti į mišką. Draugiški pokalbiai su miško gyventojais (voverės, stirnos, kiškiai, paukščiai, vabzdžiai)  gerina gyventojų psichoemocinę savijautą. Būdama medike, rekomenduoju gyventojams daugiau laiko praleisti gamtoje, gerinant savijautą bei įgyjant vertingos patirties, galinčios pakoreguoti aplinkos suvokimą. Manau, kad apie teigiamą gamtos poveikį sveikatai žinome tikrai ne viską ir kasdien atrandame ką nors naujo.“

Bendrosios praktikos slaugytoja Kristina Galvanauskienė: ,,Užaugau nuostabiame Biržų mieste, vasaras leisdavau pas močiutę Širvėnos ežero pakrantėse, esu gamtos vaikas nuo mažų dienų. Manau gamta ir žmogus yra viena visuma. Man buvimas gamtoje padeda nurimti, išgirsti save, rasti atsakymus į kamuojančius klausimus. Jei yra vidinis nerimas ar neramios mintys galvoje ,užtenka keleto valandų pasivaikščiojimo ir grįžti jau kitoks. Skaičiau, kad japonai praktikuoja miško terapiją įvairiems sutrikimams gydyti. Man labai padeda ir klausymas vandens čiurlenimo, tiesiog žiūrėjimas į tekančią upę, tada protas nurimsta, lieka tik širdies balsas. Kai dirbu savaitgaliais einame su gyventojais prie upės, tas ėjimas ir bendravimas einant duoda daug – paleidžiame susikaupusias emocijas, stebime besikeičiančią gamtą, paimu šiaurietiškas lazdas, kalbamės kokie gyvūnai miške gyvena, ieškome uogų, grybų. Kartą vienas gyventojas jautė nerimą, bet po ilgo pasivaikščiojimo jau grįžo kitoks, nes tą kartą ėjome net iki pirmo pliažo. Manau, didelis privalumas, kad šie namai įkurti gamtos apsuptyje.“

Socialinio darbuotojo padėjėja Renata Kozlovskė: ,,Viena gyventoja visada uodžia miško kvapą ir nuolat klausia, ar jauti, kaip kvepia? Jai patinka ir giliai įkvėpti išėjus į mišką ir tada darbuotoja pasiūlo įkvėpti ir iškvėpti ir kitiems gyventojams. Daugelis taip ir padaro. Gyventojai pastabūs. Eidami tuo pačiu taku, pastebi, kad štai pražydo medis ar gėlė miško pievoje ir visada praneša, žiūrėk, žiūrėk, ar matai? Sustojame ir aptariame. Tuo pat metu, daugeliui iškyla klausimas, o kodėl krenta lapai? Aptariame gamtos sezoniškumą, jos kaitą. Kai kuriems gyventojams patinka pabūti prisiglaudus prie medžio. Aptariame gamtos kūnų ir reiškinių svarbą: kaitri saulė (kaip nuo jos saugotis), kam reikalingas lietus, griaustinio ir žaibų pavojai, baimės. Kaip mes jaučiamės, kai kyla audros gamtoje? Ar gamta, kaip ir žmogus su savo nuotaikomis ir emocijomis? Daugelis gamtoje stebi aplinką ir dalinasi mintimis arba tiesiog lieka su savo mintimis. Žiemos metu stebime atskrendančius paukštelius, žavimės sniego kepurėmis ant šakų ir ilgesingai laukiame atbundančios gamtos.“

                      Dėkoju gyventojams ir darbuotojams už nuoširdžius ir šiltus pasidalijimus. Išgirdus jų patirtis apie buvimą gamtoje, dar kartą gavau patvirtinimą, kokias didžiules dovanas mums dosniai dovanoja gamta ir kaip mes ją turime saugoti ir vertinti. To visiems ir linkiu.

Direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams

Virginija Paulauskytė