Įgalinimas

              Viena iš mūsų įstaigos vertybių – įgalinimas.  Pasirinkdami šią vertybę kaip vieną iš esminių, diskutavome, kodėl mums, darbuotojams, teikiantiems socialines paslaugas lengvą ir labai sunkią negalią turintiems įstaigos gyventojams, svarbu įgalinti mūsų paslaugų gavėjus ir ką mes konkrečiai darome įgyvendindami šią vertybę.

              Diegdami EQUASS (Europos socialinių paslaugų kokybės užtikrinimo sistema), parengėme ir pasitvirtinome Gyventojų įgalinimo koncepciją. Apie ką ši koncepcija ir kodėl ji reikalinga?  

              Pačios įgalinimo koncepcijos parengimas buvo svarbus, kad mes vieningai sutartume dėl  gyventojų įgalinimo apibrėžimo, įgalinimo proceso, aplinkos kūrimo bei įgalinimo rezultatų matavimo bei vertinimo.

              Mūsų įstaigoje Gyventojo įgalinimas  – asmens pasitikėjimo veikti ir kontroliuoti savo gyvenimą didinimas  užtikrinant pozityvią, t.y., savarankiškumą skatinančią, palaikančią fizinę, emocinę bei informacinę, aplinką.

              Įgalinime svarbu atkreipti dėmesį į galios santykį, įgalinimu mes didiname gyventojo ir mažiname darbuotojų galią teikiant paslaugas ir kartu siekiant gyventojo atsakomybės už savo gyvenimą.

Įgalinimo procese gyventojo – darbuotojo santykis lygiavertis, bendradarbiaujantis.

Įgalinimo procese visada kalbama, tariamasi su gyventoju, klausiama gyventojo nuomonės apie visus su jo gyvenimu susijusius dalykus. Jeigu gyventojas nepajėgus išreikšti savo nuomonės, kalbama, klausiama nuomonės jo globėjo / artimųjų / darbuotojų.

Gyventojų įgalinimo įstaigoje siekiama kuriant tinkamą aplinką. Išskiriama fizinė, emocinė  ir informacinė aplinka, kuri turi pasižymėti įgalinimą skatinančiais ypatumais. Įgalinimui reikalinga:

Fizinė aplinka, kuri yra:

  • patogi ir saugi;
  • pritaikyta atsižvelgiant į individualius asmens poreikius;
  • užtikrinanti galimybes įsirengti kambarį pagal savo norus;
  • naudotis komunikacijos priemonėmis (telefonu, kompiuteriu);
  • pasirinkti su kuo gyventi.

Emocinė aplinka, kai yra:

  • geras psichologinis klimatas;
  • pasitikėjimu grįsti gyventojų ir darbuotojų ryšiai;
  • galimybė būti aktyviu, save realizuojančiu;
  • gerbiamas asmens orumas, nuomonė ir sprendimai;
  • padedama atrasti savo stiprybes;
  • orientuojamasi į galimybes, o ne į sunkumus;
  • pagarbiai bendraujama;
  • skatinama empatija;
  • atvirumas;
  • suteikiama informacija;
  • gerbiamos teises;
  • visada galima gauti pagalbą.

Informacinė aplinka, kurioje:

  • sudaromos galimybės gauti informaciją suprantama forma;
  • dokumentai pateikiami papildant aprašymus vizualizacijomis;
  • aplinkoje orientuotis padeda ženklai / vizualizacijos;
  • galima gauti informacija apie paslaugas svetainėje, kuri pritaikyta asmenims su negalia.

Mes taip pat išskyrėme bruožus, kurie rodo, kad įgalinimas vyksta. Įgalinimas vyksta, kai gyventojai įsitraukia į paslaugų teikimo procesą nuo paslaugų gavimo pradžios ir dalyvauja visuose etapuose (planavime, teikime, stebėsenoje ir vertinime), lavina savo darbinius ir savarankiško gyvenimo įgūdžius, naudojasi galimybėmis padėti sau ir kitiems. Įgalinimas vyksta, kai darbuotojai įtraukia gyventojus / jų artimuosius į paslaugų teikimo procesą nuo paslaugų teikimo pradžios (planavimo, teikimo, stebėsenoje ir vertinime), orientuojasi į gyventojų poreikius, skatina gyventojus būti iniciatyviais, palaikyti ryšius su kitais asmenimis, pasitikėti savimi, savo galimybėmis, suteikia / padeda rasti reikiamų resursų.

Gyventojai įgalinami socialinių, kasdieninio gyvenimo, darbo, laisvalaikio įgūdžių srityse ir įvertina pasiekimus kiekvieną kartą po užduoties atlikimo naudojant paveikslėlius, o rezultatai  apibendrinami vieną kartą per metus.

                      Apie įgalinimą, jo taikymą praktiškai pasidalijo įstaigos darbuotojai.

                      Socialinė darbuotoja Aušra Žukauskienė: ,, Aš manau, kad mūsų įstaigoje įgalinimas vyksta labai intensyviai, šiuo metu I – ame korpuse yra įgalinami 12 paslaugų gavėjų ir jiems puikiai sekasi. Paslaugų gavėjai įgalinami pagal savo gebėjimų lygį, pvz. jei stebime, kad paslaugų gavėjas nepajėgs pats išsiplauti savo kambario, tai mes to ir neįgaliname. Įstaigoje labai atsižvelgiama, kad gyventojai pirmiausia gerai jaustųsi tiek fiziškai, tiek emociškai, o tada jau kiek įmanoma kartu įtraukiant paslaugų gavėją ir jo artimuosius stengiamės kuo labiau įgalinti asmenį, kad jis kuo mažiau būtų priklausomas nuo darbuotojų, įgytų naujų įgūdžių, kurie paslaugų gavėjui leistų būti kiek įmanoma savarankiškesniam. Įgalinant paslaugų gavėjus labiausiai padeda abipusis pasitikėjimas ir nuolatinis bendradarbiavimas tiek iš darbuotojų, tiek iš paslaugų gavėjų pusės. Įgalinimo rezultatų pasiekti gali nepavykti dėl labai įvairių priežasčių, pvz., dėl paslaugų gavėjų sveikatos būklės pasikeitimų, dėl emocinės būsenos svyravimų, jei paslaugų gavėjas staiga nebenori būti įgalinamas būtent toje srityje kurioje prieš tai norėjo…

Man šiai dienai apie paslaugų gavėjų įgalinimą žinių lyg ir pakanka, tačiau visada norisi ir įdomu sužinoti ką nors naujo, kartais visai gerai savišvieta, daug naudingų pastebėjimų galime gauti bendradarbiaudami su įvairiomis įstaigomis, kurios taip pat suinteresuotos įgalinti savo klientus. Patirties semiamės ir iš užsienyje dirbančių kolegų, vykstame tobulintis, pasidalinti gerąja patirtimi.

Stebimi rezultatai:

Gyventoja A. ypatingai gabi paslaugų gavėja, kuri puikiai įsisavina naujus dalykus. Jei vienais metais ji buvo įgalinama sudėti tvarkingai nešvarius indus į indaplovę bei ją įjungti, tai šiais metais siekiame, kad savarankiškai pasikeistų patalynės užvalkalus, o jau įgudus, kad padėtų ir kitiems paslaugų gavėjams tai padaryti. Taip pat stebima, kad paslaugų gavėjams savotiška atrakcija yra už pavykusį atlikti užsibrėžtą tikslą jie gali save apdovanoti šypsenėlėmis ant rezultatų matavimo grafikų.“

                      Socialinė darbuotoja Aurika Lazdauskienė ,,Galima būtų išskirti individualų ir grupinį įgalinimą. Individualus – kai kiekvienam asmeniui, atsižvelgiant į jo galimybes, pasiūloma atlikti vienus ar kitus darbus: vienam nuvalyti dulkes savo kambaryje, palaistyti gėles, kitam išplauti indus, iššluoti kiemą ir t.t. Kiekvienam žmogui, pajutus, kad jis gali atlikti nors ir nesudėtingą darbelį, tačiau savarankiškai, tai suteikia labai daug džiaugsmo, atsiranda pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis, jaučiasi savarankiškesnis, mažiau priklausomas nuo aplinkinių, gebančiu bent dalinai pasirūpinti savimi bei savo aplinka. Grupinio įgalinimo metu, kai visi kartu imasi kokių nors darbų, pvz. tvarkymosi savo asmeninėse ar bendrosiose patalpose, kūrybiniuose ar darbiniuose užsiėmimuose, yra jaučiamas bendrumo jausmas. Net ir didžiausi skeptikai nenorėdami atsilikti nuo kitų, ypač kai yra skatinami kitų gyventojų ir matydami jų pavyzdį,taip pat imasi veiklos, iš pradžių po truputėlį, o vėliau visomis jėgomis pasineria į darbinį procesą. Tuo metu jie vienas kitą palaiko, pamoko kaip teisingai atlikti vieną ar kitą darbą. Jiems yra labai svarbus ne vien tik atlikto darbo rezultatas, bet ir pats darbo procesas, kuris sustiprina vienybės, draugiškumo, bendrystės, vienos šeimos jausmą, nes kiekvienas jaučiasi atsakingas ne tik už save, bet ir už savo draugą. Kadangi didžioji dauguma mūsų gyventojų pažįsta išorinį pasaulį tik per darbuotojų pristatomą medžiagą bei veiklas, mes stengiamės kuo daugiau jiems pristatyti įvairiausių veiklų, išvykų, edukacinių ir kūrybinių užsiėmimų, maisto bei kitų prekių įvairovę, kad gyventojai galėtų rinktis tai kas jiems patinka, kuo norėtų užsiimti, kur nuvažiuoti, kurias vietoves aplankyti, ką nusipirkti, kokius patiekalus pasigaminti ir kt. Tai darome naudodami įvairias priemones: pasakojimai, vaizdinės priemonės, internetas ir t.t. Kuo daugiau gyventojai turi žinių apie juos supantį pasaulį ir įvairias galimybes, tuo daugiau ir aktyviau jie reiškia savo norus bei poreikius. Tokiu būdu jie jaučiasi saugesni, savarankiškesni, oresni, atsiranda pasitikėjimas bei pagarba vienas kitam, lygiaverčio bendravimo su darbuotojais jausmas.

                      L. e. vedėjos pareigas Anželika Žolnerukaitė ,,Vietoj to, kad duotum žmogui žuvį, reikia duoti meškerę“ – ši mintis man labiausiai siejasi su įgalinimu ir jo koncepcija. Į Savarankiško gyvenimo namus ,,Savi namai“ psichikos negalią turintiems asmenims atvykstantys apsigyventi žmonės, dažniausiai būna tie, kuriems visą gyvenimą kažkas davė tą žuvį t.y. teikė paslaugas, kurios buvo trumpalaikės, patenkinančios žemiausius asmens fiziologinius poreikius, tačiau niekuo neprisidedančios prie žmogaus, kaip asmenybės augimo, niekaip negerinančios gyvenimo kokybės ilgam laikui. Atvykęs į ,,Savus namus“ žmogus pradžioje visuomet laukia kol už jį kažkas viską padarys ar priimssprendimą vienu ar kitu klausimu. Būtent tokios pagalbos – ,,padarymo už jį“ pirmiausia ir tikimasi ir socialinių darbuotojų. Kai žmogus to negauna, pirmiausia jam kyla pyktis, nes socialinis darbuotojas TURI ir net PRIVALO padaryti ,,už jį“.  Pirmiausia būtent su tokiomis reakcijomis susiduriama, nes tokį suvokimą yra suformulavusios ankstesnės asmens patirtys. Ilgainiui –  žmogui teikiant visapusišką paramą ir paslaugas, parodant, kad sprendimų priėmimo galia yra tik pačio žmogaus rankose, kad tik pats žmogus atsakingas už savo gyvenimą, pasikeičia ir požiūris, ir supratimas. Žmogus yra įtraukiamas į visus su juo susijusius klausimų aptarimus. Tuomet nebenorima ir nebelaukiama, kad kažkas kitas už jį priimtų sprendimus. Žmogus pats nori juos priimti, nori jaustis pats už save atsakingas. Įgalinimas yra apie tai, kaip davus žmogui meškerę yra išmokoma ja naudotis, kad žmogus galėtų pagauti kuo didesnę žuvį t.y. kad suprastų ir gebėtų priimti sprendimus, kurie lemtų kokybišką gyvenimą. Būtent tuo vadovaujasi ,,Savų namų“ kolektyvas.

Klausiant gyventojų, visi sako, kad darbuotojai PADEDA (atstovauja, tarpininkauja ir pan.) ir niekas nesako, kad darbuotojai PADARO UŽ. Mano manymu, tai yra didžiausias rezultatas, kuris parodo, kad įgalinimas vyksta ir yra sėkmingas.“

                      Socialinio darbuotojo padėjėja Renata Kozlovskė: ,, Svarbiausia yra ne dideli kitų žmonių laimėjimai, bet maži dalykai, kuriuos pasiekei pats (Japonų rašytojas Haruki Murakami).  Turbūt šia fraze galėtume apibrėžti darbuotojų įgalinimo proceso sėkmę  – kai paslaugų gavėjas, mažais žingsneliais, gal kartais nedrąsiai, gal su daugybe klausimų ir abejojimų arba atvirkščiai- spontanišku sprendimu ir tikėjimu atlieka, pats pasirenka teisingiausią sprendimą ir džiaugiasi savo pasiekimais. Turbūt pats prasmingiausias atsakas ir yra paslaugų gavėjo nuoširdus džiaugsmas, pasitenkinimas, pasididžiavimas savimi, kad- įveikė, galėjo, padarė, atliko, sugalvojo, pasiūlė… O mums, darbuotojams – įgalino.

Įgalinimo procese darbuotojai būna didžiausiais ramsčiais, patarėjais, palaikytojais, skatintojais, motyvatoriais. Įgalinus paslaugų gavėjus, darbuotojai tampa  pirmaisiais žmonėmis, kurie visada pagiria, padėkoja, pasidžiaugia ir paskatina gyventoją, jiems tai yra labai svarbu. Tuo pat metu kuriama ir teigiama emocinė įgalinimui aplinka, paraleliai atliepianti ir  gyventojų emocinę būseną.

Aukščiausias rezultatas, įgalinant gyventoją, pasiekiamas, kai to pokyčio nori pats gyventojas ir pastarasis supranta pokyčio svarbą. Didžiausi kliuviniai įgalinant asmenį yra didelė proto arba kompleksinė negalia, greitas senėjimo procesas su staigia demencija arba bendražmogiška yda- tinginystė. Pastarųjų dviejų mes negalime pakeisti, tačiau su tinginyste galime pakovoti☺ Ir mums gana puikiai sekasi. Turime puikią komandą su aukštos kompetencijos gebėjimais, kur kiekvienas atskirai, tačiau kartu einame vienu tikslu- atliepti, palaikyti įgytus įgūdžius ir taip kuo ilgiau išlaikyti asmens savarankiškumą kasdienėje buityje, bendruomenėje, visuomenėje.“

Socialinio darbuotojo padėjėjas Žygimantas Matusevičius ,, Kalbant apie pirmą korpusą, kuriame dirbu, galiu teigti, kad gyventojai yra įgalinami. Kai įsidarbinau šioje įstaigoje, gavau patarimą, jog nereikia daryti už gyventoją nieko, ką jis pats, savarankiškai, sugeba padaryti, bet visą laiką turi būti šalia, patarti, pagelbėti, paskatinti, jeigu reikia pamokyti, priminti ir pan. Šiuo principu bandau vadovautis dirbdamas savo tiesioginį darbą su gyventojais. Prisipažinsiu, kad bėgant laikui įgalinti gyventojus darosi vis sunkiau. Dėl amžiaus, ligų, kitų priežasčių gyventojai labai sunkiai išsiugdo naujus įgūdžius, o dalis gyventojų natūraliai praranda jau turėtus. Taip pat susiduriu su gyventojų motyvacijos, emocinio nusiteikimo stoka. Gal būt ir asmeninių žinių trūkumas kartais pakiša koją įgyvendinant įgalinimo koncepciją. Bet galiu pasidžiaugti, kad turiu ir gerų pavyzdžių. Džiaugiuosi, kad galiu susitarti, kad gyventojas savarankiškai išsiplauna savo puodelius, užsideda neperšlampamą paklodę ant čiužinio, kartais pasišluoja kambarį, susitvarko knygas, pasiskambina savo mamai. Žinoma turiu būti šalia, nes ir gyventojas pats to prašo, kad matyčiau, kartais kad pagelbėčiau jeigu reiktų, patarčiau, nuraminčiau, kad jam nedingtų noras ir motyvacija.  Džiugu, kad gyventojas bent prieš miegą paprašytas savarankiškai nusirengia ir susideda rūbus ant kėdės. Priminus vaikinai išsineša nešvarius drabužius į skalbinių dėžę. Gyventoja paprašo pamokyti internete susirasti jos mėgstamos muzikos. Priminus ir paprašius gyventojai apsitvarko ne tik savo kambarius, bet ir bendras patalpas bei aplinką. Stengiuosi kiekvieną kartą gyventojams priminti, kad nusineštų savo indus ir tvarkingai pristumtų kėdę valgomajame ir t.t.

Prie fizinės įgalinimo aplinkos kūrimo mažai kuo galiu prisidėti, tad pagrindinis darbo baras iš mano pusės yra emocinės, ir iš dalies, informacinės įgalinimo aplinkos kūrimas. Gyventojus palaikau emociškai, jiems patariu, palaikau, paskatinu, pagiriu, kai reikia pamokau, paaiškinu, padedu ir pan.“  

Socialinio darbuotojo padėjėjas Martynas Labuckas ,, Mūsų įstaigoje įgalinimas manau vyksta sklandžiai. Gyventojai kurie gali būti vienaip ar kitaip įgalinti, tikrai išreiškia norą būti įgalintais. Darbuotojai visada atsižvelgia į gyventojo norą prisidėti prie įstaigoje atliekamų namų ruošos darbų. Pateiksiu kelis pavyzdžius, gyventojos, mūsų darbštuolės, visada padės susitvarkyti namų ruošos darbuose. Gyventoja, kur buvus kur nebuvus, bet ji jau žiūrėk ateina padėti į virtuvę, jos pareiga ir atsakomybė užtikrinti indų plovimo mašinos darbą, ji visada padeda sudėti nešvarius indus ir įdeda skalbimo tabletę. Gyventoja visada dega noru prisidėti prie įstaigos vidinio gyvenimo, sodinant šilauoges, mes su ja pasitarėm ir nusprendėme kaip jas sodinsime. Padėjo palaistyti, prieš išeinant man atostogų, pažadėjo rūpintis ir laistyti jas. Atsiminkim karantino pradžią, ji keldavosi ir rytais bėgdavo dezinfekuoti visus paviršius, taip užtikrindama švarą ir neleisdama virusui įžengti į mūsų namuką. Gyventojas K., žmogus su dideliu noru prisidėti prie tvarkos kambaryje, visada imasi iniciatyvos padėdamas kambariokams pasikloti lovas, apsirengti. Mūsų korpuse visi gyventojai prisideda prie įgalinimo didesniais ar mažesniais darbeliais ir noru. Kadangi gyventojai norą įgalintais rodo patys, tai jiems kažkokių didelių paskatų nereikia, bet po darbų šiltos arbatos ar kavos puodelis visada suteikia daugiau energijos dirbant, ar ne taip? Žinių ir įgūdžių užtenka, bet papildomos žinios ir naujovės niekada juk nemaišo.“

Direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams

Virginija Paulauskytė